242097872_4580857491966126_4151589259571863318_n.png
13-maarten-brijker-tu-girdi-mane-as-girdziu-tave.jpg
10-eglecc87-razumaitecc87-radikali-tolerancija.jpg

Tarpuose prasmegus. Paroda „JCDecaux premija 2021. Tarpai“

Pradedančiuosius Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjus šeštus metus iš eilės reprezentuoja Šiuolaikinio meno centro ir lauko reklamos kompanijos „JCDecaux Lietuva“ konkursinė paroda „JCDecaux premija 2021. Tarpai“. Šiais metais parodos organizatoriai kviečia į Vilniaus Kompozitorių namus, kur savo konkursinius projektus pristato kuratorių Mildos Dainovskytės ir Vytenio Buroko atrinkti penki jaunieji menininkai: Naglis Kristijonas Zakaras, Maarten Brijker, Eglė Razumaitė, Ieva Kotryna Skirmantaitė ir Deividas Vytautas Aukščiūnas. Meninės raiškos orginalumas ir aktualumas – pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos tarptautinė komisija atrenka konkurso laimėtojus.

„Tarpai“ – neįprastas ir verčiantis pasigilinti į žodžio reikšmes pavadinimas. Parodos pristatyme teigiama, kad „tarpuose tūno galimi pašnekesiai“, tai erdvė, „kurioje susijungia skirtingi poliai, leidžiama atsikvėpti ir pereiti į kitą temą“. Kitaip tariant, parodos kontekste tarpų idėja referuoja tylą, tuštumą, pauzę. Juose galima pasislėpti ir tapti nematomu, tarpai – tai nepažintos ir neatrastos teritorijos, paslaptys, kelionės atgal ar nenumatyti susitikimai su savimi.

Įėjęs į pastatą, kuriame eksponuojama paroda, lankytojas pirmiausia patenka į rūbinę. Būtent šioje neįprastoje vietoje eksponuojamas Naglio Kristijono Zakaro projektas – vaizdinių objektų ir istorijų rinkinys „Fajetonas“. Parodos dalyviui, neskaičiusiam kūrinio anotacijos, ko gero, sudėtinga mitologinį kūrinio pavadinimą „Fajetonas“ susieti su regimu vaizdu: ant stiebo pakabinta išblukusi JAV vėliava, rausvai šviečianti lempa, į sieną atremtas praviras dėklas. Tik įsigilinus į eksponato aprašą ima skleistis mitologinio ir politinio naratyvo prasmės: pražūtingas Fajetono galios demonstravimas, Helijo vardo istorija, Febo kartelis, „Apollo 11“. Mitologiniai vardai (Fajetonas, Helijas, Febas, Apolonas) čia sufleruoja susitarimą dėl galios: kas kuria žmonijos pasakojimus? Intriguoja ir ekspozicijos erdvė, kuri transformuojama ar netgi okupuojama keičiant jos funkciją – rūbinė virsta mitologinių ir politinių kontekstų erdve, o jos tarpus užpildo lankytojų patirtys.

​​

Užgrobtomis erdvėmis tampa ir paveldosaugos objektai, kai verčiami prastų renovacijų projektais arba rizikuoja būti sunaikinti. Tokių objektų galime išvysti Eglės Razumaitės projekte „Radikali tolerancija“. Trumpametražio filmo, fotografijų koliažo ir atviros diskusijos forma pateiktame darbe menininkė kalba apie vėlyvosios modernios ir postmodernios architektūros bei viešosios erdvės paveldosaugą. Besikeičiantys pastatų, interjerų, viešųjų erdvių vaizdai antrajame pastato aukšte eksponuojami begarsėje video instaliacijoje. Trumpametražis filmas – dokumentacija to, kas buvo ir dabar yra pakitę ar išnykę, gal dar tebėra. Neįmanoma neatkreipti dėmesio į filmo kuriamą atmosferą – buitiški epizodai pinasi su abejingumu, nuoboduliu, pasyvumu. Šios būsenos ir nusako kūrinio tematiką. Paveldosaugos problema yra šiandieninių diskusijų aktualija, kurią vis dar mėginama įsisąmoninti. Eglės Razumaitės pasirinkta nebyli, tarp eilučių juntama kritika apsaugo kūrinį nuo banalumo ir didaktikos, o begarsiai dokumentiniai vaizdai įtikinamai perteikia aktualijos skausmą. Menininkės instaliaciją papildo dideliuose ekspozicijos erdvės languose kabančios užuolaidos, tarp kurių pasimato filme rodyti ir nerodyti objektai. Paradokslu, kad Eglės Razumaitės darbai susiję su ekspozicijos erdve – jie rodomi saugomame objekte. Tai kviečia permąstyti savo santykį su saugotinais objektais – ne vien žvelgiant į autorės atrinktus vaizdus, bet ir juos patiriant čia ir dabar. Kitaip tariant, autorė provokuoja radikaliai tolerancijai ir sąmoningumui.

​​

Nyderlandų kilmės menininko Maarten Brijker garsinis eksperimentas „Aš girdžiu tave, tu girdi mane“ yra kone vienintelis ir pagrindinis garso šaltinis, užpildantis parodos erdvę. Įvairūs balsų fragmentai pasitinka lankytoją itin intymiai. Garsas sklinda iš kampuose pastatytų kolonėlių, dauguma jų sustatytos namų svetainę primenančioje erdvėje. Vyrauja savą aplinką ir tarpusavio artumą žyminčios detalės: staliukas, kėdės, židinys. Garsų amplitudė įvairuoja nuo alsavimo, šnabždesio, niūniavimo iki aukštų dažnių. Garsas sujungia atskirus parodos dėmenis, emocinis krūvis suteikiamas aplinkos objektams. Gera atmosfera sukuriama komunikuojant, o tai, įmanoma tik tuomet, kai girdime kitą – toks yra šio kūrinio pavadinimas („Aš girdžiu tave, tu girdi mane“). Pastarasis siejasi su dar viena šio pastato erdve – Perklausų sale.

Ievos Kotrynos Skirmantaitės kūrinys „Smegduobė“ konfrontuoja su pokyčių baime. Tai vizualinė instaliacija, eksperimentinis filmas, kuriame – geologo kasdienybės įvykiai, pasakojimai apie smegduobių atsiradimą, gyvybę, egzistuojančią po žeme. Kūrinyje pateikiami stichinių nelaimių vaizdai: kaip į žemėje atsivėrusias duobes prasmenga pastatai, eismo dalyviai, gyvūnai, medžiai ir t. t. Menininkė atveria naują požiūrio tašką: į smegduobes imama žvelgti ne kaip į katastrofinį įvykį, bet kaip į nepažintos teritorijos radimąsi. Kūrinio anotacijoje autorė pateikia nuorodą į Lewis Carroll Alisą Stebuklų šalyje, kai Alisa įkrenta į triušo olą ir atsiduria stebuklų šalyje, kurioje visi matematikos ir fizikos dėsniai veikia priešingai. Filme atskleidžiama, kad giliai po žeme gyvena mikroorganizmai, kurie irgi kenčia nuo infekcijų ir užkratų, įsisavina organines medžiagas ir jas virškina. Pristatomi žemės geologiniai sluoksniai, atsiveriantys kaip vaizdūs peizažai, nepažintos erdvės. Filmo takelyje nuskamba mintis, kad nors daiktai išnyksta, vėliau jie gali rastis naujai. Smegduobės čia simbolizuoja ir tai, kas pasirenkama nematyti, t. y. tam tikrą stabilumą, kuris tėra iliuzija.

Apie drąsą pažvelgti kitaip kalba ir Deivido Vytauto Aukščiūno vaizdinė instaliacija „Gniauždamas tvirtai jaučiuosi saugiai“. Projektas eksponuojamas atokiausioje parodos vietoje – rūsyje, kurio „interjeras“ nėra svetingas: apsilupinėjusios sienos, sumestos į krūvą nereikalingos kėdės, prietema. Sulėtintai judančiuose instaliacijos vaizduose neįprastus ritualus atlieka monstrus primenančios būtybės. Judėdamos jos „švelniai smurtauja“. Epizoduose pasirodo kintančios vizualizacijos: intensyvus raudonas mirgėjimas pereina į viltingą rusenimą. Fone girdimas alsavimas, ramus balsas, šnabždesiai, į juos įsipina geismas, aistra. Tai patyriminė instaliacija, kupina užslėptų troškimų ir noro laužyti standartus. Įdomu, kad kūrinyje vaizduojamos apeigos vyksta tarp sukurtų būtybių: suvaržytieji varžo suvaržytuosius (galbūt tai mėginimas įžvelgti ne vien išorėje veikiančias nusistovėjusias normas, bet ir kolektyvo viduje iškylančius susikaustymus).

Tarpai skiria ir jungia. Parodos projektai ­– fragmentuoti, ne visada limpantys į bendrą vienį. Visumos pojūtį parodoje kuria ekspozicijos erdvė, architektūriniai sprendimai, garsiniai eksperimentai. Dėl unikalios pastato akustikos ir apgalvoto kolonėlių išdėstymo garsai įsiterpia į kone kiekvieno kūrinio patirtį, o pastato sienų apdaila, užuolaidomis su fotografijų koliažais uždengti didieji langai kuria bendrą vizualumo įspūdį.

Beklaidžiojant parodoje, neapleidžia noras įminti tarpų paslaptį. Tarpuose prasmengama, pasimetama ir vėl iš jų išneriama. Išnirus sustojama ties konkrečiu darbu ir… Vien smegduobės pauzėje dažnas spėja savęs paklausti: „Ar ne per greitai įvardinta tai, kas nespėta pažinti?“

Review by NYC based art historian, curator and writer Rosa JH Berland

Many imagine the scope of post-communist Lithuania as a painful recouping of self, inscribed through memoirs, narratives and return to intellectual study. Much of modern Lithuanian art has been marked by an esoteric admixture of neo-surrealist imagery that takes a muddy atmospheric style, veiled by motifs and lettering of a nation. As well, conceptual art, installation and film play an important role in this national art scene.

 

Contemporary Lithuanian painter Egle Razumaite’s describes her practice as transcendental, and notes basic themes include the function of creativity as a liberating force, exploring ways to transform the mundane or every day, and study of perception and reality.Much of the artist’s work is often centered on sociopolitical themes, namely that of the human cost of war and conflict.

 

Additionally, in many of the pieces, there are explicit borrowings from the motifs of classic modernism –e.g. the early 20th century –works such as The Matchmaking Room are laid out like the flat planes of Pierre Bonnard’s pictures. These expanses of pattern resemble swathes of cloth –paired with more “naturalist” details.

 

Egle’s most interesting work in fact combines these leitmotifs in a tapestry like reworking of color, pattern and shapes, all shallow views and saturated color. She is quite aware of canons of modernism, as we can see in her painting The deconstruction of imposed memories: Salon de Fleurus. Egle’s oil on canvas work responds to the engaging traveling installation of the same name (organized by Curators International). This curated exhibit recreates Gertrude Stein’s iconic 1903-04 Paris salon.

 

The artist describes the process of making this work in a quasi-mystical way, centering on the artistic process through which models and adsorbed and reexamined: “The repetition itself opens up as a pure form of time. Then the deconstruction begins. The imposed memories of modern art canons start to move and resolve into abstract forms, different color spots eventually vanishing into one-dimensional surface.”

 

The recent abstract painting (,,Tribute to nature’’, 2016) seems to be an embodiment of this vanishing, the ephemerality of a moment, of the atelier process, coming into being through opaque and transparent layers of paint, cloud like forms dance among the besotted petals of a divisionist garden. These ways of working while perhaps indeed referencing the classic modernism of the Paris group, in fact also draw from regional styles, that dusty and murky heaviness in foliage, distorted angles, and a strangely romantic eclecticism of form seen in work by artists such as Justinas Vienožinskis.

 

Egle’s earlier paintings often borrow and rework the outlines and expressive gestures of Van Gogh and Gauguin. The Lithuanian artist’s oil and pastel pictures such as Leaving Home have a somber folkloric tone — reminding one of the dark outlines of woodcuts, the shadows and ridges of the Lithuanian landscape, punctuated by forests of wood crosses.

 

One of the most important creative forces in Lithuania is the late Julius Juzeliūnas whose multi-disciplinary practice included music, composition and theory as well as his advocacy for Lithuanian independence. For many historic figures such as MK Čiurlionis and Oskaras Koršunovas, and the highly regarded and masterful contemporary painter Šarūnas Sauka. As Leonidas Donskis points out in the article. “On the Boundary of Two Worlds: Lithuanian Philosophy in the Twentieth Century.” Studies in East European Thought, in the early 20th century, Lithuanian theory and philosophy responded to social and moral questions raised in the Russian circles,  intellectuals would move on to engage in continental European philosophy, and center around issues such as hermeneutics, phenomenology, and existentialism. After communism, this culture of inquiry has been revitalized, and it comes as no surprise that artists such as Egle are deeply engaged with the philosophy of theoreticians such as Gilles Deleuze and Felix Guattari. And so, she wishes her audience to see more, and notes: “By experimenting with ways of reading and creating history, I create a dialectical flow of timeless ideas hidden within an artwork.”

 

Perhaps… but for me, the actual haptic beauty of Egle’s work is enough, it is clear that she is engaged with the idea of history, archetypes, and the importance of creativity and new ideas. These additional justifications seem almost unnecessary but of course are an important part of an academic culture that existed before communism and continues to be crucial to the development and practice of intellectuals and artists. The considerable legacy of modern visual arts, and the intertwining of surrealism with expressionism results in a kind of watershed of imagery. Egle visually unifies impasto, flatness, and leitmotifs and prototypes with a woven quality, each segment narratival, redolent with color, notable mostly for the purity of tactile appeal.

 

Yes, studying philosophy is a sort of endurance training for the brain, and serves as a recovery of an abused and disused culture, but the mark of the brush, the process, the exploration of form, beauty, ugliness and composition seem ultimately more meaningful, and certainly Egle has succeeded at this. Of course, such experimentation would not be possible without independence, and artists like Engle continue to emerge from this nation exposing a new way of looking at the history of modernism. She emerges from the folkloric, a density of philosophical thinking to reveal mural like paintings of scattered trees, stones and bodies. And this is a fitting conclusion for a painter named after the Queen of the Serpents.